sunku, jaučiuosi atstumtas ir niekam nereikalingas. Padėkit
Autorius
Pranešimas
lukas
sunku, jaučiuosi atstumtas ir niekam nereikalingas. Padėkit
01 Oct 2009 22:56
# 1
sveiki, nebežinau ką daryti.. jaučiuosi bevertis. vaikystėje, kai dar nėjau į mokyklą, sapnuodavau vis sapną, kai su šeima eidavom į parduotuvę, aš vis nukrisdavau, nebegalėjau atsikelti, rėkiau, bet tėvai manęs negirdėjo ir nuėjo tolyn. Nežinau, atrodo esu normalus žmogus, viskas tvarkoj, tačiau problema buvo su draugais, aš jų neturėjau, nuo pat pirmos klasės buvau atstumtas, sunku buvo susikaupti, kai tave garsiai apkalba. Baigiau 10, įstojau į profesinę, atrodo viskas tvarkoj, ten jau visi bendraujantys ir panašiai, tačiau dėl šeimos.. bijau.. grįštu namo, mamos nėra, ji darbe o tėvas su broliu žiūri kokį filmą per teliką, jie manęs nemato, su broliu paskutiniu metu labai pykstuosi. dabar, prisimenu vis tą sapną minėtą anksčiau. manau jis reiškė dėmesio trūkumą iš tėvų pusės.. mažai gavau dėmėsio, šeimoje jaučiuosi nereikalingas, noriu pasipasakoti, išsišnekėti, tačiau nepasitikiu savo šeima.. su jais pašnekėti bijau.. Vistiek žinau, kad tie sakys: Netrukdyk arba.. Eik iš čia... taip.. dažniausiai taip būna.. dažnai noriu pabendrauti, tačiau atsakymas visuomet būna neigiamas. Kartais nęt verkti norisi, kaip skaudu, kai nėra su kuo pasišnekėti.Galbūt, jausiuos kiek lengviau, jei mano žinutę kasnors paskaitys, patars, kaip man nusiraminti, nekreipti į tai dėmesio, kaip išmokti gyventi savarankiškai?
Musu tevai elgesi su mumis taip, kaip su jais elgesi ju tevai.
Jie kitaip nemoka.
Pakalbek su tevais apie ju vaikyste. As buvau nustebinta, kada paklausiau teva apie jo vaikyste. Daug ka supratau.
Cia ne as pasakiau.Bet man labai patinka.
\"Visa gyvenima mes ieskom artimo,mylincio zmogaus.O toks zmogus visada yra su mumis nuo pat gymimo iki mirties.
Tai as pats.\"
Mokynkis, Lukai, myleti save.
tau lieka tik viena - ugdytis savyje vyriskuma ir sukurti seima tokia kurioje tu nebusi vienisas. kito kelio nera. beje- niekas tau nepades. ne sis forumas kuriame tu prasai pagalbos. nei sis patarimas. viska turesi daryti pats. sekmes... beje ,visi mes tokie..
sveikas Lukai, manau tau dabar labai svarbu su kazkuo pakalbet apie save, savo skaudulius. As patarciau nueit pas psichologa, nes paciam jei esi duobej dabar sunku \'\'blaiviai ivertint savo padeti\'\', o veliau turi pats dirbt su savim, ismokt mylet save, pasitiket savim, keist save.
Ieskok zmogaus kuris istiestu tau ranka ir iskeltu is duobes.
Ryztingumo tau !
Nejokia seima neisgelbes nuo vienatves. Seima gali buti dar vienas budas, kaip pabegti nuo vienatves. Daug rupesciu seimoj ir ner kada jausti vienatves.
O kuo visi taip bijo vienatves? Atsakikyt sau i ta klausima.
Beveik visos seimos taip ir susidaro, kad pabegti nuo vienatves. Sudaro seima ne is meiles, pagarbos, svelnumo, pasitikejimo savimi o tam, kad nejaust vienatves.
O nuo ko mes stengemes pabegt, ta gaunam dvigubai.
Vienatve - tai normalu! Gimstam vienatvei ir mirstam vienatvei. O per gyvenima butinai isikibt i ka nors, kad nejast vienatves. Jokinga! Dar vienas isivaizdavimas...
as irgi seima kuriau is baimes, nesaugumo,vienisumo jausmo.
Dabar turiu dziaugsmo,pasididziavimo,pasitikejimo ir kitu graziu jausmu.
Meile- dar toli...
