|
Kaip sutarti su savo ... laiku?
„Neturiu laiko“, tas posakis toks pat įprastas šiandien kaip ir prieš šimtą metų. Kur dingsta mūsų laikas? Kodėl vieni visada viską suspėja, o kiti amžinai skundžiasi, jog pastoviai trūksta laiko ir nesiseka darbai. Mūsų pašnekovų nuomonės skirtingos, tačiau visi jie išmoko sutarti su savo laiku.
Pokalbiai
Kaip sutarti su savo ... laiku?
„Neturiu laiko“, tas posakis toks pat įprastas šiandien kaip ir prieš šimtą metų. Kur dingsta mūsų laikas? Kodėl vieni visada viską suspėja, o kiti amžinai skundžiasi, jog pastoviai trūksta laiko ir nesiseka darbai. Mūsų pašnekovų nuomonės skirtingos, tačiau visi jie išmoko sutarti su savo laiku.
Marius Daugelavičius – asociacijos „Visas pasaulis manyje“ prezidentas, autorinės S.A.Strekalovo mokyklos „Žaidimai erdvėmis“ Lietuvoje vadovas
Laikas labai subjektyvus dalykas,nes mes visi gyvename savo ritmu. Vidinis žmogaus laikas gali skirtis nuo objektyvaus laiko. Žmogus sako susitinkam pusvalandžio. Vienam tai reiškia po 20 minučių, kitam tą patį laiko tarpą įsivaizduoja gali reikšti ir po 40 ir dar vėliau. Tarp tokių žmonių konfliktas garantuotas, ypač jeigu jie dirba kartu ir kuria bendrą verslą. Kai man pačiam tenka dirbti su žmogumi, kurio vidinis laikas nesutampa su manuoju, stengiausi pajausti,koks jo vidinis laikas, kaip šią objektyvią sąvoką jis priima savo viduje. Kiek žmonių, tiek ir jų vidinių laikų. Man pačiam tvarkyti laką padeda mano tikslai. Svarbu būna apsispręsti, ko aš noriu pasiekti po dešimties metų, po trijų, po pusės metų. Po tuos tikslus susmulkinu ir išdėstau juos tai, kad žinočiau nuo ko turiu pradėti artimiausiomis savaitės dienomis. Esu patyręs, kad daugiausia nuveikiu, kai visus savo darbus susirašau ant popieriaus. Neliek vidinis įtampos,kuri persekioja kartu su baime,kad pamiršiu padaryti kažką svarbaus. Popierius yra toks stebuklingas dalykas,kad jis jau yra pradžia to įvykio,kuris turi atsitikti. Jeigu žmogus jau parašo,ko nori pasiekti,tai jis būtinai pasieks. Be jokios abejonės gyvenimas gali pakoreguoti, tačiau mano tikslas, tvarkytis taip,kad išorinės korekcijos nenustelbtų mano pagrindinių užmojų.
Buvo metas, kai man labai trūko laiko. Tuomet buvau besikuriančios „Arbatos magijos“ direktorius. Buvo neaišku,kaip pradėti, nes analogo Lietuvoje nebuvo, viską reikėjo pradėti nuo balto lapo. Buvo labai sudėtinga , gyvenimas kasdien įnešdavo savo korekcijų. Tai buvo bene labiausiai įtemptas metas mano gyvenime, aš nepajėgdavo organizuoti savo laiko taip, kad viską suspėčiau. Tačiau tikslą turėjau ir aš pradėjau atsirinkinėti, kas man yra svarbiausia. Būdavo ateina koks nors verslininkas ir siūlo gerą verslą,kuris greit atneš pinigų, tačiau aš pasižiūriu,kad jis nėra susijęs su tuo tikslu,kurio aš siekiu ir jo pasiūlymo atsisakau. Pinigų gal ir laimėčiau,bet prasčiau laiko, kurį noriu skirti tikslui pasiekti.
Šiandien mano gyvenime yra keturios svarbiausios kryptis, kurios man – svarbiausios, kuriose aš judu. Pirmoji - darbas, antroji - šeima, trečia – aš pats, tai ką aš darau sau asmeniškai, ne šeimai, ne darbui, o grynai pats sau. Ketvirtoji kryptis – išorinis pasaulis, tai yra draugai, pažįstami, visuomeninis gyvenimas. Manau, jeigu gyvenime pasirinkame tik vieną kryptį, ji užgožiai visas kitas. Pernelyg atsidavę darbui nebeturime laiko nei sau, nei šeimai. Žinoma, būna ir atvirkščiai, tačiau šeimai reikia ne tik lako skirti, bet ir susiderinti su savo vidinį laiką su sutuoktinio. Kai susituokėme, mano žmona Giedrė iš pradžių mane tiesiog stulbindavo. Jeigu susiruošiam kur nors važiuoti apie pietus, tai mano ir jos laiko suvokimas skirdavosi keliomis valandomis. Mano supratimu apie pietus yra maždaug kokią 12 , Giedrei apie pietus yra maždaug antrą, trečią ar dar vėliau. Iš pradžių konflikto neišvengdavome. Aš imdavau priekaištauti, kodėl tu dar nesiruošusi, juk jau pietų metas, ji atšaudavo:“Argi?“ Paskui supratome: norime mažiau konfliktuoti, turime susiderinti savo vidinį laiką. Tačiau stengtis reikėjo abiem. O noras padaro viską. Stengiuosi neturėti finansinių ir darbinių reikalų su smarkiai išsiblaškiusiu žmogumi, nes, bent mano galva, jo neįmanoma iš esmės pakeisti. Galu gale jo teisė suvokti laiką, kaip jis suvokia, bet mano teisė dirbti su juo ar ne. Draugai - visai kas kita, negaliu griežtų reikalavimų kelti ir savo šeimos nariams. Tuomet dings šiluma,artumas ir šeima,kurią aš pradėsiu „dresiruoti“ nebepalaikys manęs, nebebus tuo ramybės uostu, ta atrama,kurios man kaip ir visiems mums labai reikia Man atrodo tokias klaidas kartais daro pedagogai, įsivaizduodami save mokytojais ir namuose.
Sau esu pakankamai griežtas. Jeigu kam nors pasakau,jog susitiksime būtent tokiu laiku niekada nevėluoju, branginu ir gerbiu ne tik savo, bet ir kito žmogaus laiką.
Manau, kad tie,kurie vėluoja,nejaučia atsakomybės, neturi pareigos jausmo. Jiems paprasčiausia nepriimtina būti už kažką atsakingais. Be to aš irgi nesu koks nors robotas, tiksliai apskaičiuojantis kiekvieną minutę. Kai vedu seminarus, išsisemiu ir pavargstu, po jų reikia laiko per kurį galėčiau daryti tai ,kas man patinka, nekontroliuojant laiko. Žiūriu gerus filmus, su malonumu gaminu maistą, lindžiu kompiuteryje a vaikštau po mišką, išgeriu su draugias gero vyno ar tiesiog su jais plepu. Tai man nėra tuščias laiko švaistymas, bet perėjimas iš vienos laiko kokybė s į kitą. Dažniausiai būna nesusiję tai,ką aš privalau daryti ir tai,ką noriu. O žmogus visuomet gauna jėgų daugiau, kai daro tai ką nori, ,o kai daro tik tai, kas reikia jis tas jėgas eikvoja. Man, kaip ir kiekvienam normaliam žmogui, reikia laiko pabūti tiesiog pačiam su savimi. Kai aplinkui viskas verda,kunkuliuoja, aš tiesiog nebepajėgiu tvarkyti savo minčių ir generuoti idėjų. Pervargęs nesukursiu nieko naujo.
Dažnai girdžiu, kaip žmonės sako:“Visą save atiduodu darbui“. Manau, tuo didžiuotis neverta. Jei žmogus gyvena tik dėl to,kad padarytų karjerą darbe,jis nuskriaudžia ir šeimą ir save patį. Sušlubuoja jo sveikata, galu gale nukenčia pats darbas,nes žmogus niekur nebepasisemia jėgų. Taip buvo ir man,kai kūriau „Arbatos magiją“. Kentėjo šeima,mūsų su Giedre tarpusavio santykiai, kentėjau ir aš pats. Galu gale atsibudau, supratau,kad taip toliau negalima . Gerai žinau,kaip organizuoti verslą, tačiau dabar turiu atiduoti duoklę dukrelėms, žmonai ir pačiam sau. Mano dukrelių laikas neturi jokių ribų,jis gali nuo kelių minučių išsitemti iki kelių valandų, bet aš nemanau,jog turėčiau jas kontroliuoti. Jos dar gyvena savo laike.
Šiandien aš pats pasirenku ką aš darau,kaip, kokiu intensyvumu. Nesu iš tų vado vų, kurie reikalauja, kad darbuotojai sėdėtų valandas. Man svarbu,kad jie būtų atsakingi,o kada jie tai darys – rašys ataskaitą ir pan. man nėra svarbu. Kai darbuotojas pastoviai kontroliuojamas,jis praranda atsakomybę ir daug vadovų pakliūva į tokias pinkles. Jie viską moka geriau už savo pavaldinius ir nemoka atsipalaiduoti, jie tampa prisirišti prie savo įmonės,negali išvažiuoti, nes tiesiog neišsiugdo kvalifikuotų darbuotojų, kurie galėtų juos pakeisti. Aš savo pavaldiniams suteikiu visišką laisvę. Man svarbu rezultatas. Beprasmiška, kai žmogus sėdi darbe ir „tempia“ savo darbo valandas. Atsakomybė- toks vidinis dalykas,kurios negalima perduoti kitam žmogui. Kai aš jaučiu atsakomybe, negaliu teisintis, jog sugedo automobilis,kompiuteryje pasirodė virusas ir pan.
Turiu dar vieną principą,kuris padeda man taupyti laiką ir be reikalo nesikankinti. Kai koks nors darbas, man nesiseka, aš nepuolu jo daryti per jėgą, neeikvoju jėgų ir laiko,bet atidedu. Po to kažkaip stebuklingai ateina laikas ir man užtenka kelių minučių,kad jį padaryčiau. Stengiuosi plaukti daugiau pasroviui, nes be mūsų tikslų ir valios egzistuoja dar begalė kitų faktorių, kurie įtakoja mus – kitų žmonių tikslai, mėnulio fazės, likimas galų gale.... Kai pradedi kovoti ir daryti kažką per prievartą,vieną dieną baigiasi jėgos ir tai pasidaro beprasmiška. Seniau buvo tokia politika,jog kovoti reikia už viską ir prieš priešus,bet kuo daugiau kovojame ,tuo labiau iššvaistome jėgų ir laiko.
|
