|
Kelionė, pakeitusi gyvenimą
Pokalbiai
Kelionė, pakeitusi gyvenimą
Tolimų kraštų gamtos ir architektūros stebuklai jiems nebuvo svarbiausia. Savo kelionėse mūsų pašnekovai ieškojo naujų potyrių, atgaivos sielai. Dvasinė patirtis įgyta kelionėje keitė ir šiandien dar keičia jų gyvenimą.
Giedrė Daugelavičienė – sveikatos ugdytoja, renginių organizatorė
Mus vadina visaip: keistuoliais, nepataisomais avantiūristais, nuotykių ieškotojais. O mes patys tiesiog visuomet troškome pažinti ir atrasti ką nors naujo ir nepatirto. Mūsų kelionė į festivalį, kurį organizavo visuomeninis judėjimas „Visas pasaulis“ Volgos upės Asafovy Gory salą truko dvi paras. Važiavome traukiniu iki Maskvos, paskui iki Volgos. Buvome originali komanda: mudu su vyru ir dvi dukrelės. Vėjai tuomet buvo dveji, o Saulei ketveri. Tačiau keliauti traukiniu mažylėms patiko kur kas geriau negu automobiliu. Jos miegojo arba lakstė po vagoną. Važiavome ne šiaip sau. Mano vyras jau buvo dalyvavęs tokiame festivalyje ir parsivežė šamanišką būgną. Aš taip pat norėjau pasidaryti tokį patį, o šitą savo svajonę galėjau įgyvendinti tik festivalio metu, nes pasidaryti šamanišką būgną nėra paprasta, o festivalio metu jo gamybos subtilybių mokė patyrę meistrai.
. Studijų metais važinėdavau tik po Europą, už tai, ką pamačiau miestelyje prie Volgos man priminė mūsų gyvenimą gal prie dvidešimt metų, nes patekome į pačią Rusijos gilumą... Mus paėmė autobusai ir nuvežė į prieplauką. Ten jau laukė garlaiviai, kurie mus su vaikais ir visa manta nuplukdė į salą. Pirmas įspūdis – dieviškas. Nesitikėjau, kad gali būti taip gražu. Daug smėlio, neįprastai žemos pušelės ir daugybė mažiukų ežeriukų. Visi gyvenome palapinėje. Buvo daug šeimų su vaikais, viena mergytė atkeliavo į salą, būdama vos vienerių, kita vos keturių mėnesių.. Maistą virėjas gamino ant laužo. Buvo labai skanu, nors valgėme tik vegetariškus patiekalus.
Renginys buvo be galo įdomus, galėjome dalyvauti daugybėje užsiėmimų. Mes su vyru buvome taip susitarę, kad jis prižiūrės vaikus, o aš visur kur tik spėsiu dalyvausiu ir mokysiuos. Nuėjau mokytis daryti šamaniško būgno. Gavau ožkos odos ir kartu su kitais pamerkiau ją į upę. Antroji būgno dalis buvo medis, jį reikėjo apdirbti ir suklijuoti. Man nebuvo lengva, sirgau stomatitu, temperatūra pakilo iki 40, tačiau argi tokį kelią 2000 kilometrų atvažiavusi gulėsiu palapinėje. Dirbau. Klijavau, šlifavau, oda suminkštėjo, paskui ją dar šlapią tempiau ant karkaso. Turėjau prikarpyti visokių virvelių iš odos ir jas suraišioti. Būgną pasigaminau per savaitę, kitą savaitę stengiausi aplankyti kuo daugiau renginių.
Kas vakarą vykdavo pasauliniai taikos šokiai. Jų mokė patyrę meistrai. Vieną vakarą vykdavo indiški, kitą kiniški, dar kitą sufijų ir kt. . Renginyje dalyvavo garsus Sitaros virtuozas Sergejus Gasanovas ir grodavo indiškas ragas. Gamtoje toji muzika regis veržėsi vidun per kiekvieną ląstelę. Man labai įdomu buvo eiti Magijos ratu, jis dar vadinamas Gyvenimo arba Amžinybės ratu Ratas daromas pagal visas pasaulio šalis Šiaurė, Pietūs, Rytai, Vakarai. Tu eini į tą ratą galvodamas apie tai, ko norėtum paklausti. Atsakymas ateina bevaikščiojant. Man buvo svarbu, ar dirbsiu kartu su vyru judėjime „Visas pasaulis“. Ėjau nuo Pietų, atėjau į vidurį, paskui į Šiaurę, vėliau į Rytus. Kai eidamas į kurią nors pus pajunti, kad virsta kūnas atgal arba ateina koks nors ženklas, pradeda trukdyti kitas žmogus – vadinasi atsakymas neigiamas. Aš kliūčių nesutikau..
Man labai patiko Jėgos ėjimas. Yra tokia nuomonė, kad žmogus daug vaikščiodamas pavargsta. O jėgos ėjime – viskas atvirkščiai. Visi eina vorele, pėda į pėdą. Tas, kuris pastato pirmasis savo pėdą , tampa vedliu, nes kitas deda savo pėdą į jo pėdą ir tt. . Visi sutartinai kvėpuoja ir eiti net ilgiausius atstumus būna visai nesunku. Ši tradicija išliko iš tų laikų, kai indėnai eidavo į ilgus per kalnus ir dykumas žygius. Ją yra aprašęs Karlosas Kastasneda. Jo principas – kuo ilgiau eini, tuo daugiau jėgų įgauni. Pėda į pėdą, tam tikras ritmas ir stiprus kontaktas su žeme.
Marius su vaikas nenuobodžiavo, maudėsi Volgoje, kai tik galėdavo dalyvaudavo renginiuose.
Ryte ir vakare, kai saulė tekėdavo ir leisdavosi visi rinkdavomės į ratelį ir darydavome Agnichotros ritualą, kurio metu varinėje piramidėje deginami karvės mėšlo paplotėliai ir lydytas sviestas Ghi. Mes visi sėdėdavome ir jausdavome kaip valosi erdvė. Ritualas trukdavo maždaug pusvalandį.. Vėlaiu jis tapo populiarus ir per kitus renginius.
Patirtis, kurios pasisėmiau didžiulė. Pamačiau kiek be galo įdomių tradicijų yra visam pasaulyje ir kiek iš jų visų galima pasemti. Ta kelionė po pasaulį yra begalinė. Viso pasaulio neištyrinėsime , tačiau išmokome keliauti po savo vidų, nes jis plečiasi, plečiasi jos ribos. Kelionė padėjo tarsi atsitraukti nuo kasdienybės, kitaip pažvelgti į tai ,ką darau ir ko iš tikrųjų noriu. Grįžus buvo sunku įsisprausti į savo butą, labai trūko erdvės. Vaikai įprato maudytis upėje ir jiems be vandens buvo liūdna. Aš buvau tvirtai apsisprendusi, kad išeisiu iš Arbatos magijos ir su vyru organizuosiu seminarus gamtoje. Ir Lietusioje žmonės turi pamatyti, kad gamtoje galima ne tik šašlikus kepti, iš gamtos galima semtis ir semtis jėgų. O būgną aš naudoju, kai stovyklose atliekame ritualus. Tai kaip laidininkas tarp nematomojo pasaulio ( nagvalio) ir materijos pasaulio( tonalio). Mes visi iš tikrųjų gyvename abiejuose šiuose pasauliuose, tik esame įpratinti pastebėti tik pastarąjį (materijos pasaulį ). Mušant būgną galima koncentruotis į tuos dalykus, kurie yra nepastebimi kasdieniame gyvenime ir keliauti po nematamąjį pasaulį gaunant atsakymus į savo klausimus, ištaisant praeities traumas ar sužinant ateitį . Tai labai galingas savęs ir pasaulio pažinimo instrumentas ir laikoma didele sėkme turėti savo būgną ir mokėti juo naudotis. Vasaros stovyklose mes visąlaik stengiamės supažindinti žmones su tuo, kas tai yra ir kaip gyventi savo gyvenimą viena koja stovint materijoje, o kita koja nematomame pasaulyje.
|
