www.rasyk.lt

Dalius Kaminskas

Pamąstykime, juk kvėpuojame

Apie sąmoningą kvėpavimą ir jo poveikį sveikatai sklinda gausybė gandų. Dalyvavusieji intensyvaus kvėpavimo sesijose dalinasi įkvepiančiais patyrimais apie savo emocinės, dvasinės ir psichinės sveikatos pagerėjimą. Pasakojama apie išgijimus nuo smarkių fizinių ligų. Atsargesnieji, tuo tarpu, santūriai stebi šią mus iš vakarų ir iš rytų pasiekiančią naujovę. Kalbama, kad tai – terapija prieraišumo sutrikimą turintiems vaikams, kažkas panašaus į astrologiją, ar... Neginčytina tai, kad visi mes kvėpuojame, tad visi patiriame vienokį ar kitokį kvėpavimo poveikį. Apie tai, kaip kvėpuojame, apie įvairias pasaulio tradicijas ir apie intensyvų kvėpavimą pokalbis su asociacijos „Visas pasaulis manyje“ prezidentu ir mokyklos „Žaidimas erdvėmis“ Lietuvos skyriaus vadovu Mariumi Daugelavičiumi.

Gyvenu, kaip kvėpuoju

Rudens vakaras. Kultūrinių tradicijų centre „Visas pasaulis“ susirinkę žmonės – įvairaus amžiaus, profesijų ir pažiūrų. Vyrų ir moterų – beveik po lygiai. Tai – retas atvejis saviugdos užsiėmimuose, kur dalyvauja daugiausia moterys, tuo tarpu vyrai labiau mėgsta stebėti krepšinio varžybas. Susirinkusieji įsitaisę ant kilimo, labiau patyrusieji – ant atsineštų kilimėlių. Už lango – ramus senamiesčio peizažas. Netrukus leisimės į kelionę, ir nors kai kurie mūsų, išsidėstę žiedu and grindų, beveik nepajudės iš vietos, kelionė bus intensyvi. Prasideda intensyvaus kvėpavimo užsiėmimas.

Intensyvus kvėpavimas be pauzių tarp iškvėpimo ir įkvėpimo – rebefingas arba „kvėpavimo darbas“ (angl. – breathwork) – priskiriamas alternatyvios terapijos rūšims, greta hipnoterapijos („vidinis vaikas“), reinkarnacinės terapijos (ankstesnių gyvenimų prisiminimas) ir kitų gydomųjų praktikų. Rebefingas padeda pasveikti nuo depresijos, nevaldomo nerimo, panikos, suvaldyti antsvorį ir priklausomybes, baimę ir nemigą. Apskritai, rebefingas grindžiamas manymu, kad gimimas yra didelė žmogaus patiriama trauma ir gebėjimas suaugus dar kartą išgyventi ją padeda pašalinti dėl šios traumos atsiradusias emocines ir psichines kliūtis, kurių mes nesuvokiame ir dėl to negalime išvengti. Rebefingo vedantysis Marius Dagelavičius sako, kad intensyviai kvėpuojant, gyvenime padaugėja įvykių, susitikimų, potyrių. Kvėpavimas be pauzių (angl. – connected breathing), išlaikant budrumą ir sutelkus dėmesį į įkvėpimą ir iškvėpimą atitinka šiuolaikinį spartų gyvenimo tempą vakaruose. Svarbiausia, kad intensyvus kvėpavimas gali suteikti jėgų ir energijos kurti, padeda įsilieti į gyvenimo ritmą. Be to, išmokus tinkamai nukreipti atsiradusią energiją ir nepasiduoti mėgavimosi laikina euforija pagundai, galime įveikti keblumus, kurie anksčiau rodėsi esą nepajudinami.

Pasak Mariaus, įkvėpimas ir iškvėpimas – tai kontaktas su gryna energija, kuri pagal Amerikos indėnų tradiciją dar vadinama jėga. Abstrakčią energiją, kurią suteikia intensyvus kvėpavimas, galime nukreipti į konkrečius tikslus – profesinį ar asmeninį gyvenimą, santykius su vidiniu ar išoriniu pasauliu. Nepasirūpinus tinkamai nukreipti energijos, atsiranda pavojus, kad ji sustiprins tai, į ką mes dėmesį sutelkiame nesąmoningai – tai gali būti ne tik džiaugsmas, tačiau ir liūdesys, ne tik gerumas, tačiau ir neapykanta. Kita vertus, intensyvaus kvėpavimo seanso metu jausmai gali – pasiekę savo aukščiausią tašką – transformuotis. Rebefingas – efektyvi, tačiau taip pat ir pavojinga technika, perspėja Marius Daugelavičius. Nepakankamai atidžiai vedant intensyvaus kvėpavimo seansą dalyvis gali „užstrigti” savo maksimaliai išsiplėtojusiame jausme ir likti gerokai gilesnėje neviltyje ar išgyventi audringesnį pyktį nei buvo prieš intensyvų kvėpavimą. Intensyvus kvėpavimas – raktas į gyvenimo gausą: emocijų, pamirštų prisiminimų, pojūčių. Normalu, jeigu visa tai sukelia šoką. Esame įpratę bėgti nuo savo jausmų ir norų. Tad išlaisvinus juos, jie gali pasireikšti netgi fiziniais simptomais. Dėl to yra reikalingas profesionalus rebefingo vedantysis, kuris nukreipia, paaiškina, padeda nusiraminti.

Gimimas prasideda nuo... mirties

Leonardo Oro (Leonard Orr) septintajame praeito amžiaus dešimtmetyje išrasta intensyvaus kvėpavimo praktika paplito dešimtyse pasaulio šalių, nuo tol paruošta per 100 000 rebefingo vedančiųjų. Pasak Leonardo Oro, jis visiškai atsitiktinai pastebėjo spontaniškai kylančius savo gimimo prisiminimus. Vėliau nusprendęs juos sustiprinti kvėpavimu. Pirmieji intensyvaus kvėpavimo užsiėmimai vykdavę individualiai, vandenyje. Siekiant kuo tiksliau atkartoti gimimo sąlygas, kvėpuojantysis būdavo visiškai nuogas. Vėliau intensyvų kvėpavimą pradėta taikyti grupėse ir jis sparčiai paplito. „Tai nuostabu“, dalinasi įspūdžiais vienas iš intensyvaus kvėpavimo užsiėmimų, vedamų amerikiečio Deno Briule (Dan Brulé) dalyvių, „jaučiausi lyg baltas žiedas, išsiskleidžiantis meilei visų saulėlydžio spalvų apsuptyje. Po to kažkas pakito ir pasijaučiau gimstąs – visi jausmai, emocijos sugrįžo. Jaučiausi, lyg viskas būtų visiškai gerai – absoliutus ryšys, visiška meilė ir saugumas“.

Pasak Mariaus, gyvenimo klotis labai priklauso nuo to, kaip vyko gimimas. Kaip buvo praeinamas gimimo kanalas, kokia aplinka pasitiko naujagimį, kokia buvo šviesa, koks buvo pirmas įkvėpimas – visa tai labai svarbu. Pirmasis kontaktas su išoriniu fiziniu pasauliu neišvengiamai palieka gilų baimės, išgąsčio pėdsaką. Naujagimis dar nemoka kvėpuoti, tačiau virkštelė nukerpama ir pasirinkimo nelieka. Naujagimis priverčiamas pradėti kvėpuoti, nes kitaip mirs, tačiau jo plaučiuose – vanduo, čia niekada dar nebuvo oro. Be to – vaistai, dezinfekavimo priemonės ir t. t. gimdymo namų ore. „Kvėpuoti yra baisu“, „kvėpuoti yra mirtis“ – tokį atspaudą gali palikti pirmieji gimimo įspūdžiai, kurie vėliau tampa įsišaknijusia baime kvėpuoti, t. y. baime gyventi. Jeigu bijome intensyviai judėti, garsiai kalbėti ir pan., viso to priežasčių, pasak Mariaus, galima ieškoti per intensyvų kvėpavimą.

Kvėpavimas tarsi šluota

Grupiniai intensyvaus kvėpavimo užsiėmimai daugiau taikomi darbui su užgniaužtais jausmais, praeities potyriais ir pan. Pasak Mariaus, net ir nesiekiant ypatingų rezultatų, intensyvus kvėpavimas dažniausiai suteikia apsivalymą, atgaivą, jėgų antplūdį. Intensyvų kvėpavimą Marius lygina su šluota, pakeliančia visas susikaupusias mumyse šiukšles. „Šluotos“ veikimas priklauso nuo įvairiausių dalykų – kvėpuojama per burną ir per nosį, paviršutiniškai ir giliai, krūtine ir pilvu. Daugelis mūsų sutrinka susidūrę su savo vidiniu pasauliu – jausmais, emocijomis, pojūčiais, norais, ligomis. Mus daug mokė, kaip elgtis, kaip pereiti gatvę, kaip kalbėti ar rengtis, tačiau daugelis mūsų nežinome, ką veikti savo vidiniame pasaulyje, ar net nepastebime, kad turime jį. Tamsa visada sukelia baimę – mums įprasta bijoti nežinomo. Rebefingas gali bent jau sumažinti šią baimę, žmogus gali liautis bijojęs savo jausmų ar pojūčių, liautis bijoti, kad juos turi.

Ir... magijos ratas

Šiaurės Amerikos indėnai tikėjo ir dabar tiki, kad Didžiosios Dvasios parėdymu viskas yra apvalu – saulė, mėnulis, dangus ir žemė. Tai yra gyvenimo ratas. Šiame rate yra keturios kryptys, keturi vėjai, keturi metų laikai. Šiaurė – tai neregimoji pasaulio dalis, čia viskas atsiranda prieš tai, kol įgyja esatį. Rytai – tai mintys, sumanymai, planai. Pietūs – tai materialusis pasaulis, įkūnijimas, kūryba, veikla. Vakarai – tai išsipildymas, pabaiga ir mirtis. Atlikta paskirtis grįžta į neregimąjį pasaulį ir suteikia paskatą naujam gyvenimo ratui. Šiaurės Amerikos indėnų tradicijoje magijos ratas (angl. – medicine wheel) išdėliojamas iš akmenų. Ši tradicija atgaivinama mokyklos „Žaidimai erdvėmis“ vasaros stovyklose. Manoma, kad didžiausias išlikęs magijos ratas yra Stounhendžas Britų salose, nors šiuos metu jis daugiau naudojamas kaip kultūros paminklas.

Ratas mums dar žinomas kaip mandala – sanskrito žodžiu pavadintas pasaulio perteikimas hinduizmo tradicijoje. „Kvėpavimo mandala“ – tai vienas iš „Viso pasaulio“ reguliariai rengiamų seminarų. Pasak Mariaus Daugelavičiaus, kvėpavimo ratą sudaro keturios dalys – įkvėpimas, pauzė įkvėpus, iškvėpimas ir pauzė iškvėpus. Šios kvėpavimo rato dalys atitinka didžiąsias pasaulio jėgas, kurios pasireiškia mūsų savybėmis. Įkvėpimas – tai rytai, pauzė įkvėpus – pietūs, iškvėpimas – vakarai ir pauzė iškvėpus – šiaurė. Kvėpavimo ciklo fazių santykis atspindi asmens ypatumus. Mariaus Daugelavičiaus pateikė pavyzdžius iš „Visame pasaulyje“ sukauptos patirties: intensyviai įkvepiantys žmonės turi daug „rytų“ sąvybių – jie yra išradingi, įžvalgūs ir pan.; žmonės, kurie įkvėpę daro didelę pauzę, yra „pietų“ – materialūs, kūniški. Be to, pasak Mariaus, kvėpavimas ne tik atspindi mūsų asmenybės sanklodą, tačiau ir suteikia galimybę ją keisti.

Turiu pagalbininką

Pabaigai – rebeferės Julijos citata: „Po to, kai pradėjau kvėpuoti sąmoningu sujungtu kvėpavimu, mano gyvenime daug kas pasikeitė. Vienas iš svarbiausių pasikeitimų buvo tai, kad aš panorau gyventi. Tiesiog leidau sau mėgautis gyvenimu, nesitempdama iš paskos prikabintų „skarbonkių”. Per kvėpavimo sesijas paleidau save iš savo pačios susikurto kalėjimo, kupino baimių, skausmo, kalčių. Dabar aš turiu galingą Pagalbininką – Kvėpavimą, kuris padeda man ir kitiems žmonėms“.

Gyvojo pasaulio aprašymo pradininkas Karlas Linėjus 18-jame amžiuje pateikė mums sąvoką homo sapiens – mąstantis žmogus. Garsiojo švedų biologo manymu, būtent gebėjimas protauti skiria žmogų nuo likusio gyvojo pasaulio – mineralų, augalų ir gyvūnų. Ar išaukštinus vieną būties aspektą nenukenčia kiti? Juk esame ne tik mąstančios, tačiau taip pat ir jaučiančios bei... kvėpuojančios būtybės.

2007-02-20

Esė