Per atostogas - gyventi kitaip
Per atostogas - gyventi kitaip
Tobulėti padeda gyvenimas užrištomis akimis ir laidojimasis žemėje
REDA BALTINAITĖ
Vis dažniau žmonės atostogas paskiria ne poilsiui, o varginančioms tobulinimosi praktikoms stovyklose.
Klaipėdiečiai ryžtasi savo dienas skirti ne itin patogiam gyvenimui gamtoje, kur laikosi mokytojų paskirtos griežtos dienotvarkės ir atlieka neįprastas užduotis.
„Pasivoliojusi ant šezlongų Turkijoje, namo ir į darbą grįžtu tokia pati. Kas iš to? Grįžusi iš asmenybės ugdymo seminarų daug geriau suvokiu, kaip noriu gyventi toliau, ir žinau, kaip galiu tai daryti“, - dienraščiui sakė klaipėdietė Regina Mataitienė.
Į mišką - naktį
Šiose stovyklose žmonės visą savaitę tyli, kelioms valandoms pasilaidoja po žeme, dieną ir naktį miške praleidžia vieni arba būna užsirišę akis ir užsikimšę ausis.
Solidžią socialinę padėtį pasiekę žmonės mokosi bendrauti su gamtos stichijomis, ant laužo gamina valgį kitiems stovyklautojams, mokosi neįprastų įvairių tautų ritualų.
Lietuvoje galima išsirinkti vieną iš daugiau nei dešimties asmenybės ugdymui ir dvasiniam tobulėjimui skirtų stovyklų.
Vasaros stovyklas suaugusiems rengia visuomeniniai judėjimai, religinės bendruomenės, ezoterinės mokyklos, jogos specialistai, dvasinio tobulėjimo centrai.
Psichologai nepadėjo
Valstybės tarnautoja dirbanti klaipėdietė Saulė Jankauskaitė tikino, kad dvasinio tobulėjimo stovykla „Žaidimas erdvėmis“ iš esmės pakeitė jos gyvenimą.
„Buvau įklimpusi į nesibaigiančią depresiją. Galėjau tik nueiti į darbą, atbūti, o grįžusi krisdavau į lovą. Indus plaudavau, kai namie nebelikdavo švarių. Didžiausia kančia buvo nueiti į parduotuvę ir į valyklą - skalbti ir lyginti drabužių nebepajėgdavau, - karčią patirtį prisiminė ji. - Dabar lakstau kaip užsukta, palypėjau karjeros laiptais, išsilaikiau vairuotojo teises ir, būdama keturiasdešimties, nusipirkau pirmąją mašiną“, - šypsojosi moteris.
S.Jankauskaitė prisipažino, jog iš pradžių netikėjo, kad kas nors galėtų jai padėti. Lankymasis pas psichologą rezultatų nedavė.
Tačiau po kiekvieno dešimties dienų seminaro stovykloje ji vis aiškiau suprato, kodėl atsidūrė gyvenimo aklavietėje ir žinojo, kaip iš jos išeiti.
„Man pavyko po truputėlį keisti daugelį dalykų. Kuo daugiau stovyklų aplankau ir sužinau, kuo daugiau mokausi ir praktikuoju, tuo geriau suprantu, ką dar turiu tobulinti savyje. Esu kupina vilties ir gyvenimo džiaugsmo“, - dienraščiui sakė valdininkė.
Neleidžiama rūkyti
Kaip „Klaipėdai“ pasakojo visuomeninio judėjimo „Visas Pasaulis“ atstovė Giedrė Daugelavičienė, anksčiau dvasinių praktikų stovyklos buvo uždaros, o garsas apie jas patikimiems žmonėms buvo perduodamas iš lūpų į lūpas.
Tačiau jau keletą metų informacija apie galimybę išmokti naujų dalykų skelbiama viešai, į stovyklas priimami visi norintieji.
„Per penkerius metus, kai rengiame stovyklas, buvo tik dvi moterys, kurioms nepatiko praktikos, kurias dėstome. Vienai buvo per sunku dešimt dienų gyventi gamtoje palapinėje, kita nežinojo, kur atvažiavo. Stovyklose galioja sausas įstatymas, negalima rūkyti, patiekalai - tik vegetariški, - pasakojo G.Daugelavičienė. - Paprastai dvasinio ugdymo seminarų ieško žmonės, turintys problemų, arba tie, kuriems nebepatinka jų įprastas gyvenimas, tačiau nežino, kaip gyventi kitaip. Todėl dauguma stovyklautojų yra atviri praktikoms, naujai informacijai ir žaidimams. Kiekvienas pasiima tiek, kiek gali, ir pritaiko gyvenime. Čia nėra jokios mistikos“.
Paskaitas šiose stovyklose skaito Rusijoje populiarios autorinės S.Strekalovo mokyklos „Žaidimai erdvėmis“ asmeninis mokinys Marius Daugelavičius.
Dvi valandos po žeme
G.Daugelavičienės teigimu, kai kurie žmonės savo atostogas planuoja pagal mokykloje rengiamų seminarų grafiką. Norintieji suspėti studijuoti bent keliose mokymų pakopose, savo darbovietėse ima ir neapmokamas atostogas.
Per vasarą mokykla surengia bent keturias stovyklas skirtingose vietose - prie jūros, prie Šventosios upės bei užsienyje.
Šiemet ketinama stovyklauti Zakopanėje, Karklėje, kitąmet rengiama išvyka ir į Nepalą.
Šioje mokykloje stovyklaujantys žmonės vienas kitą vadina indėniškais vardais, atlieka Magijos rato praktikas, kas rytą - energetinius Cigun pratimus.
Viena ekstremaliausių mokyklos praktikų, apie kurią dienraščiui papasakojo R.Mataitienė, - savanoriška kelių valandų meditacija pasilaidojus po žeme.
„Skamba klaikiai, tačiau efektas - didelis. Kiekvienas tik teoriškai įsivaizduojame, kad anksčiau ar vėliau mirsime, o kai dvi valandas iš tiesų praleidi į kapo duobę panašioje uždaroje erdvėje, iš duobės išlipi visai kitoks - trykštantis noru gyventi. Duobėje labai gerai suvoki, kad pasaulis gražus, šiltas ir šviesus, o geriausių darbų, žodžių neverta atidėlioti, reikia gyventi čia ir dabar, pilna krūtine, nes niekada nežinai, kada gyvenimas baigsis“, - tikino moteris. |
