"Respublika"/ Pastogė

Alchemiškas arbatos kelias

Daugelis žmonių neįsivaizduoja gyvenimo be arbatos, kuria ne tik galima pasigardžiuoti, bet kuri padeda nusiraminti, ar priešingai – suteikia energijos.

Tačiau iš pirmo žvilgsnio toks paprastas veiksmas kaip arbatos gėrimas gali turėti tokias gilias ir stiprias rytų tradicijas, kurios reikalauja daug žinojimo ir supratimo.
Vienas iš Vilniuje gyvenančių arbatos tradicijos žinovų ir meistrų yra asociacijos “VISAS PASAULIS manyje” prezidentas Marius Daugelavičius, kuris ”Pastogės” skaitytojus supažindina su senomis kiniškomis arbatos tradicijomis ir pataria kaip įsirengti preliminarias namų sąlygas mėgautis tikru arbatos skoniu.

Marius Daugelavičius pasakoja, kad kinų nuo japonų arbatos gėrimo tradicijos labai skiriasi. Kinų arbatos gėrimo tradicijos ilgaamžiškumas lenkia japonų. Kinijoje arbata žinoma jau daugiau kaip 5 tūkst. m. , o Japonijoje apie ją sužinota tik XI-XIII a. Japonai pasižymi konservatyvumu, jie “užkonservavo” arbatos paruošimo būdą. O Kinijoje viskas kito, “judėjo”, tai gyva kultūra - viskas atsiranda ir dingsta. Japonija laiko savo tvirtas tradicijas, joje labai svarbios elgesio taisyklės. Arbatos gėrime daug koncentracijos į vieną formą, žmogus nesijaučia laisvai dalyvaudamas arbatos gėrimo tradicijoje. Kinijoje per arbatos gėrimą galima daugiau bendrauti, šnekėtis ar skaityti poeziją - viskas „žmogiškiau“.

Arbata praeina per kelis indus kol pasiekia tokią temperatūra, kurią jau galima gerti. Kinai “atšlifavo” visas arbatos gėrimo stadijas iki tokios, kad net indai sukurti specialiai uostymui. Visų pirma specialiai arbatai skirta lenta, ant kurios ir vyksta arbatos paruošimas. Arbatos lenta „Ča-ban “, pagaminta specialiai arbatos gėrimo tradicijai. Jos paviršiuje yra išpjaustytos angelės, kur galima pilti vandenį ar mesti arbatžoles, ir visa tai nusėda arbatos lentos viduje, kur vėliau jį galima išvalyti.
„Gaivanis“ – tai specialus indas iš trijų aikštelių. “Gaivanis” yra porcialeninis indas, tad neįsigeria arbatos kvapo į save ir juo galima naudotis geriant vis skirtingą arbatą. Kitas indas skirtas užpilti arbatai – maži moliniai arbatinukai. Molis yra gyvas, ir maži arbatinukai skirstomi atskiroms arbatoms.O molis įsigeria į save daug kvapo, tad jei geriant, pavyzdžiui, žalią arbatą daugybė metų iš to paties molinio arbatinuko, jau bus truputį skirtingas ir tikresnis skonis. Taip pat arbatinių dydis priklauso nuo to, kiek žmonių gers arbatą. Dviese geriant reikia vienoko arbatinuko, geriant didesnėje kompanijoje-didesnio.
Arbatos gėrimui yra naudojami maži puodeliai, priešingai nei mes pripratę prie didelių arbatos puodelių. Maži puodeliai skirti gerti arbatą dažniau, ir taip šeimininkas skiria daugiau dėmesio svečiui, nes daug kartų įpila ir tiek kartų paduoda, priešingai nei vienas didelis arbatos puodelis, kaip ir nepagarba, nes vieną kartą paduotas puodas arbatos yra nepagarbos ženklas. Pirmiausia prieš pilant arbatą į puodukus, juos reikia sušildyti, kad įpilta arbata neatvėstų taip greitai. Tai padaryti galima puodelį perskalaujant karštu vandeniu.
Arbatos gėrimo ceremonijai naudojami ir pailgi puodukai kartu su puodeliu, vadinasi “pora”. Pailgajame lieka arbatos aromatas. Tokios poros skirtos “uluninės” arbatos gėrimui.
Taip pat kas kart arbata užpilta iš naujo yra skirtingo skonio. ją galima užpilti net dešimt kartų. Jei puoduką svečias stato ant arbatos staliuko, vadinasi nori dar arbatos, o jei padeda šalia ant padėkliuko, vadinasi arbatos jau nebenori.

Arbatos gėrimo tradicija namuose

Namuose arbatos gėrimo tradicijas galima mėgautis taip pat. Svarbu, turėti bent elementariausius tam skirtus indus. Arbata yra perkama Kinijoje, Lietuvoje sudėtinga gauti tikros kiniškos arbatos, be to ji kainoja nepigiai.
M. Daugelavičius pasakoja “Arbatos gėrimui minimumas būtų du indai: puodukai, ir indas arbatai daryti (arba molinis arbatinukas arba „Gaivanis“). Užpiltos arbatžolės iškarto yra nupilamos, negalima laikyti vandens su arbatžolėmis, nes skonis bus netinkamas, ir, svarbu, arbatžolės laikyti drėgnas, šiltas ir uždengtas”.
„Ča-hai“ - teisingumo jūra, teisingumo indas. Iš arbatinuko užpilta arbata perpilama į “ča-hai” indą, kuriame arbata susimaišo ir toliau paskirstoma į puodelius. Jei arbata būtų pilama iš arbatinuko tiesiai į puodukus, tai pirmajam puodukui būtų silpniausia, o paskutiniam puodeliui-stipriausia.

Skubant neišeina gerti arbatos, nėra prasmės kur skubėti. Išgėrus arbatos net pasaulis kitaip atrodo, kitaip žvelgiame į problemas, susiklosčiusias aplinkybes. Kiekviena arbata skirtingai veikia žmogų: kiekviena arbatos rūšis turi savas savybes, kurios arba ramina arba suteikia jėgų. Pavyzdžiui žalia arbata yra aktyvinanti. Ją gerai gerti karštą dieną, nes ji gaivina. Juodos arbatos (pu’er, kinai juodąją arbatą vadina raudonąją), jas geriau gerti šaltu metu, nes jos šildo, daugiau turi “ugnies”.
“Pagal kinus, arbata yra tai, kas nuo arbatos medžio, nes tai yra augalas, ir kas nuo jo nurinkta, tai yra arbata. O likusios arbatos yra kiti gėrimai. Pagal lietuvius, arbata yra viskas kas užpilta. karšta, geriama ir ne kava. Tačiau taip iš tikro nėra” – pabrėžia arbatos žinovas M. Daugelavičius. Ne tik tikros arbatos laikymas skiriasi nuo tos, kurią dauguma mūsų naudoja, bet ir kainos skiriasi šimteriopai. Kiniškos arbatos gauti Lietuvoje yra gan sudėtinga. Tikra arbata išlaiko nuo minimalaus iki net trisdešimt užpylimų. Vidutiniškai tokia arbata kainuoja apie tūkstantį eurų už kilogramą.

Marius Daugelavičius pasakoja, kad itin daug reikalavimų yra keliama vandeniui. Kiekvienai arbatai reikia atitinkamos vandens temperatūros. Vandenį reikia ragauti, nes vanduo turi skonį ir kvapą. Geriausias vanduo yra tekantis ir šaltinis. Vandens nereiktų užvirinti, nes užviręs vanduo tampa „negyvu“, keičia struktūrą, savybės. Tinkamiausiai vanduo yra vadinamoje „baltojo šaltinio“ stadijoje. Tai yra labai netoli užvirimo, vandens paviršiuje lyg šaltinis trykšta, dar nėra gausaus kunkuliavimo. Antra tinkama vandens stadija yra „vėjas pušų viršūnėse“. Ši stadija būna labai trumpa, kai pasigirsta lengvas ošimas. Ji trunka labai trumpai, apie porą, tris sekundes, ir jau po to vanduo užverta. Tad reikia labai didelės praktikos, klausyti vandenį, „pagauti“ tinkamą momentą.

Geros arbatos turi daugybę niuansų ir jas reikia laikyti specialiai hermetiškai ir minusinėje temperatūroje, nes netinkamai laikoma arbata labai greitai gali prarasti savo vertę ir skiriamą vidinę galią. Geros arbatos nebūtinai turi būti skanios, jos skirstomos pagal vidinę jėgą, kuo gilesnė būsena, kuo stipresnis poveikis, tuo arbata yra geresnė ir brangesnė. Marius Daugelavičius paatvirauja – “Kinai europiečiams nieko gero neduoda, nes jie įsitikinę, kad baltasis žmogus nieko nesupranta apie arbatos gėrimo tradicijas. Ir aišku, jie yra teisūs. Jų filosofija-jei nieko nesuprantate, tai kam jums geras daiktas. Dažniausiai europiečiai nori gražiai įpakuotu arbatų, o tokia arbata nėra gera”. Tinkamos arbatos gėrimas susijusi net su magija, nes geros arbatos išgėrimas priveda prie arbatos poezijos, ar net išminties. Kinai net turi tam pavadinimą “ča dao“ - arbatos kelias. Tai kelias, kuriuo einant galima prašviesėti, o jei tai vadina nemirtingumu. Alchemiškas kelias veda prie gilumo, subtilumo.

(CITATA) „Geriausias laikas gerti arbatą, kai visur jau pavėluota ir nebėra kur skubėti“

( FONE) Arbata, pagal kinus, susideda iš trijų dalykų:

Pirmas – tai pati arbata-arbatžolės

Antras – vanduo, vandens kokybė

Trečias vandens paruošimas

Ketvirtas – indai (kuriuose paruošima arbata)

Penktas – žmogus, kuris visą tai daro.

Netgi pati geriausia ir brangiausia arbata, jei bus netinkamai ruošiama, ji praras visą savo galią. Jei viskas paruošta tinkamai, žmonės keičiasi gerdami arbatą, žvilgsnis į gyvenimą, pasaulį, supratimas aplinkos keičiasi. Nebesipyksta, nebūna tokie nervuoti. Visi žmonės kurie kartu geria arbatą vienas kitą pažysta, įsivyrauja harmonija, atsiranda tarp jų ryšys.