Apie Pinigus

                               Ar iš tiesų pinigai nesutaria su dvasingumu? Kodėl verta džiaugtis krizėmis? Arba Iššūkis krizei ir pinigams

 Parduotuvėje tampame lėtesni, įdėmiai žvalgomės į kainas ir neskubame pirkti. Baiminamės, nes finansų specialistai vis kalba apie krizę, būsimą bedarbystę ir ragina mus taupyti pinigus. , O mes vis dar sakome, kad noriem būti dvasingi ir  pinigai mums nesvarbu, nes galime būti laimingi ir be cento kišenėje. Ar šiandien dar tikime šia tiesa?

Mokyklos „Žaidimai erdvėmis“ Lietuvoje vadovas ir asociacijos „Visas pasaulis manyje“ prezidentas Marius Daugelavičius įsitikinęs, kas kiekvieno iš mūsų dvasinis gyvenimas kaip tik ir atsispindi ne kur kitur, o mūsų pačių piniginėje. Jis siūlo į pinigus pažvelgti kitaip, negu įprasta.

 Šiandien valdžiai ir ekonomistai mus ragina taupyti, dėti pinigus juodai dienai. Bet ar toli nueisime kišdami pinigus į kojinę ir skaičiuodami kiekvieną centą? Kaip patartumėte šiandien elgtis- taupyti ar ir toliau gyventi įprastu ritmu?

 Pinigų balanse visuomet yra du keliai: mažinti išlaidas arba atvirkščiai - didinti pajamas. Žinoma, galime „susispausti“ ir greitai pamatysime, kad pinigų turime daugiau, tačiau būtinų išlaidų vis tiek negalėsime sumažinti, nes turime valgyti, mokėti už paslaugas. Todėl vargu, ar pavyks sutaupyti tiek jau daug pinigų. Žodžiu , rezervas gali būti ir apgailėtinas. Tačiau žvelgdami į kitą pusę, į savo galimybes uždirbti pamatysime, kad šis rezervas yra neišsenkamas. Viskas priklauso nuo mūsų lankstumo, noro ir gebėjimo keistis, valios. Tačiau, uždirbinėdami pinigus, neturėtume savęs prievartauti, nes tuomet pervargę ir išsekę, neturėdami kitų šaltinių, iš kurių galėtume pasisemti energijos, dažnai renkamės paprasčiausią kelią - leisti pinigus ir pirkti, pirkti. Kuo labiau save alinsime, uždirbdami pinigus, tuo mums bus smagiau išlaidauti ir tuo greičiau pinigai čiuoš iš kišenės. Dažnai – spontaniškai, akimirkos malonumui išlaidaujame, ramindamiesi:“O ką, ar aš neužsidirbu?“  Žinoma, tai tiesa, tačiau jeigu bent vieną mėnesį atidžiai pažvelgtume į savo išlaidas pamatytume, kad būtiniausiems dalykams net tiek daug ir reikia. Paradoksalu, tačiau kai žmogus daro ne tai, ką nori, tuo daugiau jėgų praranda ir tuo pačiu lengviau išleidžia pinigus.

 Yra žmonių, kurie dirba daug, tačiau skundžiasi: jog jų pajamos  menkos. Kiti tiesiog, kad pinigai nuo jų bėga. Ką patartumėt jūs?

Piniguose yra kristalizuoti visi mūsų jausmai, norai, energijos, tačiau mūsų pačių ego, turintis savus įsakymus, įpročius ir kasdienę rutiną dažnai filtruoja, ką mums girdėti, matyti, suprasti, veikti. Ego neleidžia mums susimąstyti, kad kiekvienas galime uždirbti daugiau negu uždirbame šiandien. Mano giliu įsitikinimu daliai iš mūsų užsidirbti trukdo toks dažnas ir nemalonus jausmas – baimė. Mėgstame saugumą, stabilumą, todėl bijome ką nors keisti. Baimės mes lyg ir nejaučiame, kol nesusiduriam esu tam tikromis ribomis, paukštelis narvo irgi nejaučia, kol nepanori iš jo išskristi, kalinys taip pat nejaučia kameros sienų, kol nenori iš jų ištrūkti. O mes patys sukuriame ribas, kurios leidžia mums vaikščioti į kairę, dešinę, aukštyn, žemyn, dirbti vieną ar kitą darbą tačiau ištrūkti iš jų – nevalia, nes pasijusime nesaugūs.  Įsikimbame į darbą, kurį mokame ir iš visų jėgų jo laikomės. Tame nebūtų nieko blogo, jeigu gyvenimas aplink mus nesikeistų, bet gyvenimas rieda į priekį ir tai, ką mes mokėjome vakar ir darėme labai gerai, dabar nebeduoda pinigų. Mes graužiamės, sielvartaujame, tačiau nieko nedarome, o tik verkiame, kad pinigų vis mažiau ir mažiau. Mums sako: reikia kažką keisti, tačiau vos tik panorėję tai daryti, atsiremiame į savo baimės lubas. Narvas užsidaro ir mes nebegalime iš jo išlįsti. Taip jau nutinka, kad vieni žmonės tvirtai laikosi tų savo baimės grotų ir skundžiasi, kiti – jas laužo.

 Nesaugumas sukelia stresą. O šis tampa ligų priežastimi. Kaip pakeisti nusistovėjusius stereotipus?

Be abejo. Treniruokimės. Norėdami tapti stiprūs vaikštome į sporto salę, kilnojame svarsčius auginame raumenys, įvairias pratimais treniruojame atmintį, mokomės kantrybės. Visi kiti sugebėjimai taip pat pasiekiami: galite treniruotis, kaip tapti lanksčiu, išmintingu ir turtingu. Tam pirmiausia reikėtų surinkti dosje apie save: ką aš moku, ko esu pajėgus išmokti ir ko man neverta pradėti mokytis.. Kitaip tariant nustatyti savo narvo ribas. Tuomet pasižiūrėkime, ko vis dėl to galėtume ir turėtume išmokti. Ir treniruotis. Stebuklingų metodų negaliu pasiūlyti.  Kiekvienas turime individualius poreikius, įpročius, savo stiprias ir silpnąsias vietas. Tereikia pradėti dirbti.

 Na, o jeigu žmogus sako, jog geriau jau gyvensiu po senovei, tik sumažinsiu poreikius...

 Prisimenate Krylovo pasakėčią apie lapę ir vynuoges. Kai lapė bandė pasiekti vynuoges šokinėjo , šokinėjo, bet niekaip negalėjo jų pasiekti ir nuėjo. Iš tikrųjų ji norėjo tų vynuogių, kaip ir mes visi norime gražesnio gyvenimo, daugiau malonumų, geresnio automobilio ir pan. Bet neišeina, o tuomet ir sakom:“Et, nieko man nereikia, mano poreikiai maži“. Bet juk meluojame patys sau.  Yra žmonių, turinčių talentą uždirbti pinigus. Jie tokie pat talentingi kaip ir tie, kurie turi talentą dainuoti, tapyti paveikslus ir pan. Talentingiems gerai, tačiau tai nereiškia, kad žmogus, kuriam mažiau sekasi negali nieko pasiekti.  Treniruodami savo gebėjimus pasieksime daugiau negu tas, kuris turi talentą, bet stovi vietoje. Tačiau treniruojamės ne dėl to, kad ką nors pralenktume, bet kad galėtume sau daugiau leisti ir jaustis laimingesni.

 Vieni iš mūsų sako, jog jaučiasi esą pernelyg taupūs, kiti – išlaidūs iš prigimties. Ar įmanoma pakeisti įpročius, su kurias esame susigyvenę?

Mes dažniausia įvardijame dabartinę savo situaciją, tačiau niekas mums netrukdo pakeisti šios situacijos. Noriu keisti – treniruojuosi. Taupus gali išmokti leisti pinigus, išlaidus – taupyti. Reikia mokėti ir leisti pinigus ir juos taupyti, o svarbiausia uždirbti. Pinigai jie turi judėti, negalima tik juos uždirbinėti ir taupyti, nes paprasčiausia jie nuvertės, lygiai taip pat negalima jų mėtyti į visas puses – jų neliks. Pinigai yra energija, ji turi tekėti, tuomet ji plauna žmones, per kuriuos jinai teka. Žmogus turi galimybę tobulėti uždirbinėdamas pinigus. Jeigu aš darau tai, kas reikalinga pasauliui, man moka pinigus, vadinasi aš einu teisinga kryptimi ir žmonėms reikia to, ką aš duodu. Mums niekada nemoka už tai, ko kitiems nereikia. Pinigų srautas mažėja, vadinasi tai ženklas, kad savo veikloje turiu kažką keisti. Žinoma, galima įsivaizduoti, kad užsiimu labai vertingais dalykais, bet jeigu pinigų nėra, tai tik iliuzija. Man pačiam pinigai padeda išlikti objektyviu ir laiku koreguoti savo veiklą, nes jie yra mūsų asmeninės energijos ekvivalentas, materializuota mūsų asmeninė energija. Mūsų santykis su pinigais, tai santykis su energija. Kai darau vien tai, ko reikia jėgos išeina, o kai tai, ko noriu – ateina. Drįstu teigti, kad dirbti vien todėl, kad reikia pinigų neapsimoka, nes tuomet, kai neauga žmogus, neauga ir jo pajamos.

           Kaip jūs pakomentuotumėt tokį posakį: „pinigai yra tam,kad juos leisti“?

 Mano nuomone, svarbu, kaip juos leisti ir kam. Jeigu, kaip jau esu sakęs, pinigai yra energija, svarbu leisti tai energijai tekėti. Aš matau prasmę uždirbti pinigus tam, kad kažką kurčiau, kad kažko mano gyvenime daugėtų. Man patinka eksperimentuoti, bandyti, o tam reikalingi pinigai. Ir aš noriu juos uždirbti, o padaryti to negalėčiau nekeisdamas savęs. Todėl ir visiems patarčiau mokytis keisti save, kad uždirbtume ir teisingai paskirstytume pinigus. Įsivaizduokime, kad esame indas, o pinigai yra skystis . Jeigu indas visuomet to paties dydžio, tai,kaip jame išsilaikys daugiau skysčio ar pinigų? Niekaip, juk išbėgs per kraštus. Todėl indą reikia keisti. Todėl pinigų uždirbimas gali būti labai stiprus vidinės transformacijos būdas.

Kažko nedarydami, mes nedaug pasiekiame, daugiau pasiekiame ką nors darydami. Esu girdėjęs ir tokį pasakymą: jeigu kaupsi pinigus juodai dienai , tai ji ir ateis. Tačiau turėtume susimąstyti, ką vietoje to darysime? Jeigu nieko nedarau, o tik kaupiu pinigus juodai dienai, tai, žinoma, ji ir ateis. . Žinoma, jeigu  pinigus pravalgysime vietoje to, kad atidėtume juodai dienai, jų neliks. Tačiau mes galime juos investuoti, kad pritrauktume sau geresnę ateitį. Pinigai turi didėti ir padėti kurti tokią ateitį,kurią norime.

O jeigu jums vėl pacituosiu liaudies išmintį: pinigai laimės neatneša.... Kodėl jų troškimas ne taip jau retai pražudo žmogų?

 Mes galime išmokti uždirbti pinigus, tačiau kaip jie cirkuliuoja mūsų gyvenime ateina iš mūsų vidinės matricos, kuri formuoja mūsų santykį su pinigais. Kai kurie dvasinai mokymai teigia, kad  yra ir kristalizuota žmogaus jėga bei gyvybinė energija, mūsų jėgos simbolis. O kaip mes elgiamės su savo jėga, energija, taip mes elgiamės ir su pinigais. Jeigu sugebame taupyti jėgas, gauti jų,o ne švaistyti, bet pailsėti, tuomet mokame protingai elgtis ir su pinigais

 Mūsų santykius su pinigais atspindi ir mūsų santykiai su tėvais, su jausmais ir valdžia. Pamėginkime įsivaizduoti mūsų santykį su jausmais. Kai bijome savo jausmų (ir ne tik savo), bėgame į darbą, į tą žodį „reikia“. Tokie žmonės turi bėdų dėl pinigų, nes lygiai taip pat kaip ir nuo jausmų bėga nuo pinigų. Ne kartą esu matęs, kad vos žmogus gauna pinigų,  jo gyvenime viskas suaštrėja. Patys pinigai yra neutralūs, jie kaip elektros energija, o ji nėra nei gera, nei bloga, svarbu, kaip ją panaudosi. Gali nusitrenkti, gali padaryti daug gerų darbų. Lygiai taip pat ir pinigai. Jie išryškina mūsų tas mūsų savybes, kokių mes iš tikrųjų turime. Nesąmonė, kad praturtėjęs žmogus tampa blogesniu. Jis tik pasirodo tokiu, koks yra iš tikrųjų. Pinigai viską suaktyvina, iškelia ir gerą ir blogą. Kartais automatiškai žmogus pradeda daryti viską, kad tų pinigų nebeliktų, nes bijo jų kaip ir savo jausmų.

Jeigu mes eikvojame pinigus, eikvojame meilę. Kai nesaugome vieno, nesaugome ir kito. Meilė ta pati energija, kaip ir pinigai, tik truputį kitos rūšies, nes visos tos pačios strategijos dažniausia veikia. O jos susiformuoja vaikystėje, lemia santykiai su šeima, vaikystės patyrimai, kurių kartais net neprisimename. Tačiau jeigu vaikystėj žmogui tėvai nedavė meilės, jis neturi jos viduje, tuomet ieško išorėje  ir mano,kad lengviausias būdas gauti meilės – ją nusipirkti. Žmogus mano, kad reikia turėti daug pinigų, kad nusipirkti gerus santykius, gerus daiktus, jaukius namus ir tt. Tai yra tarsi meilės pakaitalas. Kuo mažiau meilės viduje, tuo žmogui daugiau reikia materijos , įvaizdžio dalykų.

 O vis dėl to grįšiu prie to nuo ko pradėjau: kaip mums elgtis krizės metu?Gal šis laikas  verčia mokytis gyventi iš mažai pinigų?    .

Krizė? Tai tik pasikeitusios aplinkybės. Pinigai, juk niekur nedingo,jų niekas iš mūsų nepavogė, gal net daugiau spausdina. Tiesiog keičiasi jų srautai, kurie ankščiau tekėjo viena kryptimi dabar pasikeitė ir teka kita. Ten, kur mes stovim jie nebeteka, bet ar tai jau blogai. Ar tai neverčia mūsų sukrusti?

Manio galva, krizė tai galimybių realizavimo metas, lanksčių žmonių metas. Laimi kūrybingi, drąsūs, sugebantys persiorientuoti žmonės Todėl esu už krizes, nes tai metas pokyčiams. Vedu mokymus įvairiose firmose. Man gražu žiūrėti,kaip žmonės sukruto ir pradėjo mąstyti, ką galėtų keisti. Dar prieš metus visi kuo ramiausiai sėdėjo nusprendę, kad viskas gerai ir nėra jokio reikalo ką nors keisti, ko nors naujo išmokti. Dabar tarsi atsibudo... ir pamatė, kiek turi kūrybinės potencijos. Todėl galiu teigti, kad geri laikai yra patys pavojingiausi, nes žmonės pradeda manyti, kad nėra reikalo tobulėti, ieškoti, nes ir taip viskas tobula. Krizės persitvarkymų ir atradimų metas.

 Nežinau, ar turime skubėti mokytis gyventi iš mažai pinigų. Visas mūsų gyvenimas yra be galinis mokymosi procesas.Yra žmonių, kurie moka gyventi turėdami mažai pinigų ir jiems reikėtų mokytis, kaip gyventi su daug. .Energija visuomet teka tarp pliusų ir minusų. Jeigu žmogus visą laiką tik kaupia yra vienas poliariškumas,o jeigu tik leidžia – kitas, tuomet energija neteka,o ji pradeda tekėti, kai yra pliusas ir minusas.  Tad kviečiu judėti ir ieškoti!