Prisijungimo meniu

Vartotojas

Slaptažodis

Prisiminti mane
Pamiršote slaptažodį

Noredami gauti informaciją apie mūsų renginius e-paštu arba dalyvauti forumuose
užsiregistruokite čia
 
 
Advertisement
Advertisement
Advertisement
Advertisement
Advertisement
Advertisement
Advertisement
Hey.lt - Interneto 
reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai
 

Transpersonalinė psichologija

Spausdinti El. paštas
TRANSPERSONALINĖ PSICHOLOGIJA

Transpersonalinė psichologija – šiuolaikinės psichologijos kryptis, nagrinėjanti sąmonę ir transpersonalinius („viršasmeninius“) žmogaus potyrius, jų prigimtį, priežastis, formas ir jų pasėkmes. Transpersonalinė psichologija nagrinėja žmogaus sąmonę įvairiausiais jos pasireiškimo aspektais: sąmonės būsenų įvairovė ir daugialypiškumas, mistiniai ir religiniai išgyvenimai, dvasinės krizės, priešmirtinės būsenos, intuicijos ir kūrybiškumo ugdymas, asmenybės rezervai ir parapsichologiniai fenomenai.

   Kartais transpersonalinė psichologija yra minima kaip „ketvirtoji banga“, einanti po psichoanalizės, bicheviorizmo ir humanistinės psichologijos.
   Transpersonaliniame požiūryje į žmogaus psichikos tyrinėjimą atsižvelgiama kaip į ankstesnių šiuolaikinės psichologijos ir kitų mokslo krypčių  tyrimų rezultatus, taip ir į tūkstantmečius dvasinius ir kultūrinius rytų ir vakarų kultūrų ieškojimus.
 
Ištakos

  Tarp humanistinės ir transpersonalinės psichologijų egzistuoja tamprus asmenybinis ir prasminis ryšys. Abiejų šių krypčių pradininkais ir įkūrėjais buvo tie patys žmonės: A.Maslou, A.Wats, M.Merfis, S.Kripneris ir kiti. Humanistinė psichologija susiformavo 60–aisias praėjusio amžiaus metais kaip rezultatas procesų, vykstančių visuomenėje ir psichologijoje. Socialinėje sferoje tai buvo masinių jaunimo kontrkultūrų  judėjimo metas, kurios ieškojo naujų žmonių santykių formų, nesusaistytų stereotipais ir materialine gerove kaip pagrindine vertybe. Psichologijoje tai buvo protesto laikas prieš biheviorizmą ir froidizmą, kurie nagrinėjo tik žmogaus elgesį ir faktiškai išbraukė žmogaus sąmonės ir asmenybės aspektus. „Naujosios bangos“ atstovai pripažindami Z.Freido indėlį psichologijos vystyme, kartu matė ir psichoanalizės trūkumus. Maslau sakė, kad „Freidas mums davė ligos psichologiją, o mes dabar ją papildyti sveikatos psichologija“.

   Vertingiausiu Maslou indėliu į humanistinės psichologijos vystimąsi galima laikyti  asmenybės saviaktualizacijos koncepciją . Jis sukūrė įžymiąja „poreikių hierarchiją „ , kurios viršūnėje stovi savirealizacijos poreikis, arba, kaip jis pats apibūdino, „pilna talentų, sugebėjimų ir galimybių realizacija“.
 
Humanistinė psichologija netapo griežtai organizuota teorine sistema, todėl į ją reiktų žiūrėti labiau kaip į judėjimą, t.y. į ypatingą grupę naujų ir vaisingų teorinių požiūrių į asmenybę psichologijoje ir psichoterapijoje visumą. Y. Yalom, žinomas psichologas ir rašytojas, vienas iš aktyvių „ Trečiosios bangos“ kūrėjų, rašo: „ Humanistinė psichologija susiformavo iš įvairių mokyklų ir teorijų, kurios vargu gali būti apibrėžiamos kaip viena teorija. Geštalto terapija, transpersonalinė terapija, grupiniai užsiėmimai, holistinė medicina, psichosintezė, sufizmas ir kt. - visi šie dalykai atsidūrė po vienu stogu“

 Didelę įtaką humanistinės psichologijos, o vėliau ir transpersonalinės psichologijos, vystimuisi turėjo Isaleno institutas (Kalifornija, JAV). Pastoviai gyveno ir vedė seminarus, skaitė paskaitas žmonės, kurie ir suformavo humanistinės ir transpersonalinės psichologijų dabartinius veidą. Tai Alanas Wats, Oldas Chaksli, Kenas Kizi, Dž. V. Rain, K. Kastaneda, L. Pauling, P. Tillich, A. Maslou, I. Rolf, F. Perlz, V. Shioots, S. Grof ir kiti.

„Ketvirtoji banga“
 
Antrojo leidimo „Būties psichologijos“ įžangoje Maslou pareiškė, kad laiko humanistinę trečiąją psichologiją pereinamąja forma, kuri ruošia mus „aukštesniąjai“, - ketvirtąjai transpersonalinei, psichologijai, nukreiptai greičiau į pasaulį apskritai, o ne tik žmoniškuosius poreikius ir interesus, išeinančiai už žmogaus ir už jo saviaktualizacijos poreikių ribų.

Prasidėjus diskusijoms kaip pavadinti naująjį psichologijos etapą, 1968 metais jo įkūrėjai A. Maslou, E. Sutichem, S. Grof ir kt.  suteikė naujajam etapui pavadinimą „Transpersonalinė psichologija“. Reikia pastebėti, kad  terminas „transpersonal“ (transpersonalinis) pirmą kartą buvo panaudotas amerikiečių psichologo Williamo Džeimso jau 1905 metais savo dėstomme psichologijos kurse Harvardo universitete.
  Transpersonalinė psichologija turi gilias  šaknis kultūros bei religijos ištakose, pasaulio psichodvasinėse praktikose. Transpersonalinės psichologijos įkūrėjai pirmaisiais transpersonaliniais psichologais pelnytai laiko amerikietį W. Džeimsą už jo 1902 publikuotą pionierišką darbą „Religinių patirčių įvairovė“, taip pat austrą Otto Ranką už jo gimimo traumos idėją,  šveicarą K.G.Jungą , praturtinusį psichologiją Archetipų sąvoka bei mitologiniais, bendrakultūriniais, religiniais ir mistiniais išmatavimais . Taip pat italą P.Assadžioli, buvusį psichoanalitiką, kuris sukūrė psichosintezę remdamasis budistiniu, teosofiniu ir antroposofiniu mokymais, ir amerikiečius transcendentalistus Emelsoną ir Toro.
1969 metais išėjo pirmasis transpersonalinės psichologijos žurnalo numeris (The Journal pf Transpersonal Psychology).
1980 metais Australijoje, vedant Filipui Ailendui, įvyko pirmoji Tarptautinė transpersonalinė konferencija.

Tyrimų kryptys

Transpersonalinė orientacija skyrėsi nuo humanistinės savo trauka užeiti už ribų ankstesnių saviaktualizacijos, kūrybiškumo ir humanistinės psichoterapijos bei pedagogikos tyrimų. Naujoji kryptis įtraukė į save tiek ankstesnius psichologijos bei psichoterapijos pasiekimus, tiek ir mistinių rytų tradicijų (sufizmo, budizmo, jogos bei senųjų šamanistinių civilizacijų) metodus.

Naujosios psichologijos krypties pasaulėžiūrai padeda susiformuoti  šiuolaikiniai moksliniai žmogaus smegenų bei kvantinės fizikos tyrimai (pirmiausia  tai neurochirurgo Karlo Pribramo ir fizikas Deivido Bomo tyrimai), kurie atskleidė naujas žmogaus sąmonės tyrinėjimo perspektyvas. Dėka šių tyrimu tapo aišku, kad  „ ta fikcija, kurią mes laikome individualia sąmone, iš tiesų turi savyje visą universalios sąmonės potencialą, o ta realybė, kurią mes laikome nepajudinama, galbūt yra tik maža dalis daug platesnio spektro, kurio mes negalime suvokti dėka savo suvokimo ribotumo“.
 Iš tokių pozicijų tyrinėdama  sąmonę ir psichikos gilumas, transpersonalinė psichologija:
- padarė mokslinių tyrimų objektu mistines ir religines patirtis bei būsenas;
- pasiūlė naują praplatintą žmogaus psichikos kartografiją;
- įvedė naują novatorišką požiūrį į žmogaus dvasines krizes kaip į  žmogaus vystimosi stimulą, o ne kaip į patologiją;
-moksliškai išreiškė žmonijos dvasinę patirtį, kas leido naujai pažvelgti į į žmogų tose srityse, kur jis išeina už savo ribų – ekstatinėse būsenose, ribojantis su gimimu ir mirtimi

 Tuo pačiu ji žiūri į žmogų visapusiškai remdamasi jo dvasinio vystymosi perspektyva , klasikine ir neklasikine antropologija, pasaulio dvasinėmis tradicijomis,  įvairiais savęs pažinimo ir psichoterapijos metodais, tokiais kaip meditacija, holotropinis kvėpavimas, į kūną orientuota psichoterapija, psichosintezė, meno terapija, darbas su sapnais ir sąmoningas sapnavimas, aktyvi vaizduotė ir savihipnozė bei kiti metodai.

  Šiuolaikinės transpersonalinės psichologijos lyderiai yra S.Grof, K.Uilber, Č.Tart, A.Mindell, S.Kripner, R.Walsh, F.Bonn, M.Merfi, R.Mecner ir kiti. Kiekvienas iš jų vysto savo mokyklą, metodus ir tyrimų kryptis.

Holotropinis metodas

 Tarp transpersonalinių pasaulių tyrinėtojų viena iš pagrindinių vietų neabejotinai priklauso Stanislovui Grofui. Nuo 1961 metų jis Čekoslovakijoje vadovavo laboratorijai, tyrinėjančiai LSD ir kitų psichodelinių preparatų poveikį žmogaus sąmonei. Nuo 1973 iki 1987 metų S.Grofas gyvena ir dirba Isaleno institute JAV.  Šiuo laikotarpiu jis su žmona Kristina paruošia holotropinio kvėpavimo metodą – unikalų psichoterapijos, savęs pažinimo ir asmeninio augimo metodą, kuris tapo baziniu transpersonalinės psichologijos metodu. Sąvoka holotropinis (iš graikų k. holotropic – siekiantis vientisumo) reiškia sąmonę, neturinčią ribų ir apimančią reiškinius ir objektus, neturėjusius kontakto su konkrečia asmenybe.
Dėka šių tyrimų atsiranda nauja žmogaus psichikos kartografija, susidedanti iš trijų dalių:
- (Freidiško) asmeninio ir biografinio pasąmoningojo
- transpersonalinio  pasąmongojo ( kuri įtraukia ir siauresnes Jungo archetipinės arba kolektyvinės pasąmonės sąvokas)
- perinatalinio pasąmoningojo, kuris yra tiltas tarp asmeninio ir transpersonalinio pasąmonintojo, taip pat yra kupinas simbolizmo bei konkrečių gimimo ir mirties išgyvenimų. Keturias šio pasąmoningojo dalis Grofas pavadino keturiomis bazinėmis perinatalinėmis matricomis, kurios tapo jo metodo vizitinėmis kortelėmis
  Grofas savo darbuose pateikia transpersonalinių potyrių klasifikaciją, sukurtą remiantis asmeniniais tyrimais.
  Holotropinė strategija psichoterapijoje remiasi neįprastų (išplėstų) sąmonės būsenų tyrimų rezultatais ir suteikia svarbią alternatyvą giluminės psichologijos mokyklų psichoterapiniams metodams, kurie pabrėžia verbalinę komunikaciją tarp kliento ir terapeuto ir empirinės psichoterapijos, daromos įprastinėse sąmonės būsenose.
 Pagrindinis holotropinės terapijos tikslas aktyvuoti pasąmonę,  išlaisvinti energiją, esančią emociniuose ir psichosomatiniuose simptomuose ir transformuoti tuos simptomus į išgyvenimų srautą. Terapeuto vaidmuo holotropinėje terapijoje yra palaikyti išgyvenimų procesą su pilnu pasitikėjimu juo be jokių bandymų valdyti ar pakeisti šį procesą.

 Sąmonės spekro teorija

Ken Uilber yra vienas iš žinomiausių transpersonalinės psichologijos teoretikų. Uilber iškeltos idėjos esmė,- pabandyti  integruotai suderinti beveik visų sričių žinias: fizikos ir biologijos, meno poezijos ir estetikos , psichologijos ir psichoterapijos , sistemos ir chaoso teorijas, visas reikšmingas antropologijos mokyklas ir kryptis, didžiąsias dvasines vakarų ir rytų religines tradicijas.

 Ken Uilber daro tokią išvadą “...susidaro įspūdis, kad gerai pažystamas ir vis tik labai paslaptingas reiškinys, vadinamas sąmone, pasireiškia kaip koks spektras, panašus į vaivorykštę, susidedančią iš keleto diapazonų arba tapatybės lygių. Šis spektras nepertraukiamai padengia visus galimus sąmonės būsenų lygius , nuo žmogaus vienovės su Visata lygio iki kaukės lygio, kuriame žmogus siaurina  „savo  tapatybę iki vienos savo proto dalies, atstumdamas nuo savęs ir pakeisdamas        šešėlines arba nepageidaujamas savo psichikos puses.“ Šiame sąmonės spektre Uilber išskiria penkis lygius: vienovės sąmonė- visas organizmas-ego-asmenybė-šešėlis.
   Tokia sąmonės kartografija leido Uilberui pasiūlyti „ integralinį metodą“ ,su kuriuo galima peržiūrėti šiuolaikinę psichologijos ir psichoterapijos būseną, kuri  pertekusi   įvairiausių prieštaringų būdų ir darbo su sąmone metodų. „Integralinio metodo“ esmė slypi tame, kad įvairios religinės ir psichoterapinės mokyklos užsiima ne tiek nesuderinamais žmogaus ir jo problemų tyrinėjimo būdais, kiek papildo viena kitą įvairių žmogaus sąmonės lygių tyrinėjimo būdais. Tuo pačiu visa daugybė mokyklų išsiskaido į 5-6 aiškiai skirtingas grupes, ir tampa aišku, kad kiekviena grupė teikia pirmenybę kokiam tai vienam sąmones spektro diapazonui.
 

„Sąmonės spektro“ modelis pasirodė labai naudingas ir leido Uilberui suformuluoti būdus kaip aprašyti žmogaus sąmonės evoliuciją  projekto Atman rėmuose. „Jam pavyko pačiu įtikinamiausiu būdu parodyti, kad visuose evoliucijos lygmenyse ( išskyrus pirminį paties Atman vienybės lygmenį) motyvuojanti jėga yra žmogaus kryptingas siekimas pirminės kosminės vienovės.

 Ypatybės ir perspektyvos

Transpersinalinės psichologijos ypatybė yra įvairių psichologijos, filosofijos (rytų ir vakarų) mokyklų, o taip pat kitų mokslo disciplinų ( tokių kaip kvantinė fizika ir antropologija) , integracija. Transpersinalinėje psichologijoje įvairios mokyklos laikomos tik modeliais (teritorijos žemėlapiais), kurie siekia(daugiau ar mažiau) aprašyti koki tai, dažnai gana ribotą, tikrovės aspektą , bet negali pretenduoti į pačios realybės ekvivalentiškumą.

 Taikomoji transpersinalinės psichologijos reikšmė , kad ji siūlo naują požiūrį į psichinę sveikatą ir patologiją, pateikdama integruotą, daugiaaspektį žmogaus tyrinėjimo būdą.
 Transpersinaliniai išgyvenimai  turi ypač galingas gydančiasias galimybes, turi didžiulę reikšmę kūrybai, estetiniam ir etiniam vystymuisi, psichologinės visuomenės būsenos gerinimui.
 
Transpersinalinės psichologijos perspektyvumas pasireiškia tuo, kad ji, kaip šiuolaikinės psichologijos kryptis, prisideda prie harmoningo ir vientiso žmogaus augimo kelių tyrinėjimo, pakelia jo kūrybinį aktyvumą ir atnaujina gyvenimą.
 Transpersonalinės psichologijos metodai, neišskiriant intensyvių integratyvių psichotechnikų, prisideda prie pozityvių asmeninių pasikeitimų, pažystant save ir svarbių atradimų suvokiant  gyvenimo ir  mirties prasmę; kuriant žmogaus harmoniją su savimi ir aplinkiniais žmonėmis, padeda jo judėjimui į vientisumą ir vienybę su visu pasauliu.
V.A.Jefimovas

Lietuvoje transpersonalinę psichologiją populiaerina bei vienija besidominčius ja transpersonalinė asociacija "Visas Pasaulis manyje", tarptautinės transpersonalinės asociacijos "WHOLEWORLD" narė, taip pat įeinanti į Europos transpersonalinės psichologijos asociacijos EUROTAS sudėtį










Transpersonalinė psichologija, psichologija, transpersonalinis psichologas, transpersonalinės psichologijos asociacija, Europos Transpersonalinės Psichologijos asociacija, EUROTAS, psichologas, psichologai, transpersonaliniai psichologai, transpersonalinis psichologas Vilniuje, transpersonalinė psichologija Lietuvoje
 


All rights reserved © Visas pasaulis 2018